fbpx

Lina Jakučionienė: Žmogus yra ten, kur turi būti ir kur nori būti

Šiandien yra mėgstama kalbėti apie gyvenimo balanso suderinamumą, kai žmogus geba derinti mėgiamą darbą, kartu su asmeniniu gyvenimu. Ir ypač, kai asmeninis gyvenimas yra toks pats aktyvus, kaip ir darbinė karjera. MoneyTalks.lt jau rašė apie kelis aktyvus verslo srities vyrus. Šiandien kalbinsime moterį, kuri tiek savo karjeroje, tiek asmeniniame gyvenime yra labai aktyvi ir gyvenanti ne kasdiene rutina, bet įvairiais projektais.

Lina Jakučionienė „Europos komunikacijos direktorių asociacijos“ ambasadorė Lietuvai (Belgija), ilgametė Tarptautinių konkursų „Digital Communication Awards“ (Vokietija), „Baltic Communication Awards“ (Latvija), nuo pernai – ir Geriausių pasaulio reklamų „New York Festivals Advertising Awards“ (JAV, Niujorkas) Vertinimo komisijos narė. Vilniaus universiteto lektorė, Vilniaus universiteto Tarptautinės komunikacijos magistro studijų programos komiteto narė. 2017–2018 m. ėjo Lietuvos komunikacijos asociacijos tarybos pirmininko pareigas. Ir matyt būtų galima tęsti ir tęsti.

Su Lina susitikome vienoje Vilniaus miesto kavinių, kur porą valandų turėjome smagaus pokalbio apie ryšius su visuomene, jos laisvalaikio pomėgius, visuomeninę veiklą ir, žinoma, aistrą knygoms, o taip pat, kaip ji suspėja vienu metu būti įvairiose vietose.

Mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo sveikinimo. Birželio mėnesį tapai Vilniaus LIONS moterų klubo Viceprezidente. Kas tai per klubas ir kokia jo veikla?

Tai didžiausia visuomeninė-klubinė organizacija pasaulyje, veikianti jau daugiau nei šimtmetį ir aktyviai skleidžianti filantropines idėjas. Šiuo metu daugiau kaip 200 šalių veikia 47000 LIONS klubų, jie vienija apie  1,5 milijono narių. Lietuvoje veikia 34 LION klubai. Reikia pastebėti, kad yra atskiri vyrų klubai, atskiri moterų ir nedidelė dalis mišrių.

LIONS tikslai dalyvaujant savanoriškoje bei visuomeninėje veikloje prisidėti prie geresnės visuomenės kūrimo. Vien LIONS tarptautinis fondas kovai su COVID padariniais skyrė virš 35 mln. JAV dolerių. Tačiau tai dar ne viskas – stipriai prisidėjo ir visame pasaulyje veikiantys vietiniai LIONS klubai, kurie už klubų skirtas ir suaukotas lėšas įgytas medicinos priemones dovanojo savo miestų ligoninėms, globojamoms organizacijoms, savanoriavo bei teikė visokeriopą pagalbą nuo pandemijos nukentėjusiems žmonėms.

Esi ne tik aktyvi visuomeninėje veikloje, bet kartu pradėjai studijuoti doktorantūrą. O neseniai sužinojau, kad kartu esi ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytoja.

Galima sakyti, kad tai yra svajonės įgyvendinimas. Tiesa, ji kilo mano galvoje prieš labai daug metų. Net juokinga, kai sutinku savo bičiulius iš įvairių gyvenimo ir profesinių etapų, jie nenustemba dėl mano pasirinkimo dabar studijuoti doktorantūrą. Jie tik nusijuokia sakydami „prisimename, jog tu visada sakei, kad tai darysi“. O svajonės niekada neturi pagrindimo, kodėl tai darai. Tiesiog imi ir darai. Iš kitos pusės, šis mano žingsnis labai įkvėpė ir mano dukterį, kuriai aš esu autoritetas ir kuri jau irgi man pažadėjo sekti mano pėdomis. Todėl dabar negaliu jos nuvilti (šypsosi).

Kartu man įdomu toje pačioje srityje ieškoti ir naujų saviraiškos formų, todėl čia atsirado ir dėstytojavimas. Nes tai leidžia man per daug nenutolti nuo komunikacijos temos, o kartu ir tobulinti savo žinias, perimant teigiamą energetiką iš studentų.

Pakalbėkime apie kitą organizaciją, kurios ambasadorė Lietuvai esi. Europos komunikacijos direktorių asociacija, kas tai per organizacija ir kokią naudą Lietuvai gali suteikti/suteikia dalyvavimas jos veikloje?

Tai palyginti dar jauna organizacija, įkurta Briuselyje 2006 metais, kuri vienija komunikacijos profesionalus iš visos Europos. Šiandien organizacijai priklauso 2300 narių. Tokios organizacijos labai reikalingos stiprinant pačios komunikacijos profesijos prestižą. Turime galimybę išsakyti savo balsą ir nuomonę  dalyvaudami įvairiuose pasauliniuose tyrimuose – o juk būtent tų tyrimų pagrindu formuojamas požiūris į komunikacijos vaidmenį ir svarbą.

Kartu tai partnerystės tinklas į kuri visada gali kreiptis profesinės pagalbos, pasikeisti patirtimi, žiniomis. Ne kartą susirašome su kolegomis, pasipasakojame apie įdomius projektus. Viešai ne visada norisi pasakoti apie nesėkmingus projektus, o čia tokio barjero nėra – besimokydamas iš kitų klaidų įgauni daugiau patirties.

Sakoma, kad visada geriausia mokytis iš konkurentų klaidų, nei savo? 

Būtent. O dalyvavimas tokiose organizacijose leidžia dalyvauti įvairių grupių (vidinės komunikacijos, išorinės, socialinių tinklų, lyderystė, krizių valdymo ir kt.) veikloje ir gilinti savo profesines žinias.  O kur dar seminarai ir konferencijos, kurias organizuoja asociacija. Retai dalyvauju Lietuvoje vykstančiuose profesiniuose renginiuose, ne todėl, kad neįdomu, tačiau sudalyvavusi metiniame Europos komunikacijos kongrese, per dvi intensyvias dienas gauni tiek informacijos, kurios pakanka visiems metams.

Kalbant iš profesinės pusės, turi didelę komunikacijos srities patirtį, kaip pačiai tau šiandien atrodo ryšiai su visuomene, lyginant su tuo laikotarpiu, kada pradėjai savo karjeros kelią?

Buvo laikas, kai komunikacijai teko kovoti dėl vietos po saule. Pamenu laikus, kuomet 2000 m. pradėjau dirbti Sveikatos apsaugos ministerijoje ir vyko svarstymai, kieno pavaldume turėtų būti komunikacijos skyrius: Administravimo ar Personalo.

Šiandien komunikacijos vaidmuo ženkliai išaugęs. Matome, kaip pandemijos metu išaugo komunikacijos vaidmuo, vidinės komunikacijos vertė ir svarba. O buvo laikai, kai koncentravomės tik į išorinę komunikaciją ir žiniasklaidą.  

Stiprindama ir puoselėdama pasitikėjimą organizacija, jos reputacija, žinomumą komunikacija dabar kuria didelę vertę organizacijoms: tiek materialą (turi įtakos finansiniams veiklos rezultatams), tiek nematerialią. O pastarosios rodiklis su metais tampa daug svarbesnis nei materialus. Pavyzdžiui, remiantis 2015 m. 75 proc. organizacijos rinkos vertė buvo nustatyta pagal nematerialų turtą. Todėl auga ir komunikacijos srities profesionalų autoritetas, kurie vis dažniau tampa organizacijų vadovų patarėjai, valdybos nariais.  

Tau pačiai teko dirbti tiek privačiame versle, tiek valstybės sektoriuje, kuris dabar yra dažnai kritikuojamas – ar matai didelius skirtumus tarp šių institucijų komunikacijos, o gal kaip tik pastebi nemažai panašumų?

Mane vis dar stebina požiūris, jog valstybiniame sektoriuje žmonės tik kavą geria ir nieko nedaro. Ten tokie pat dideli krūviai, kaip ir privačiame versle! Skirtumas galbūt tik tas, kad verslo sektorius turi daugiau laisvės kūrybiniams sprendimams ir apskritai daugiau laisvės priimti strateginius sprendimus. Valstybiniame sektoriuje viskas labiau reglamentuota.

Žvelgiant į praeitį ar norėtum kažką keisti savo karjeroje?

Žmogus yra ten, kur turi būti ir kur nori būti. Niekada nedarau to, ko nenoriu, tad ir tai, kur esu šiandien – tik mano pačios apsisprendimas. Tai, kad po 20 metų komunikacijos srityje šiandien pasukau į akademinę sritį – irgi mano pačios sprendimas. Dabar tam – idealus laikas.

Todėl nekeisčiau nieko. Kiekvienas mano profesinis etapas buvo unikalus ir kiekvienas prisidėjo prie mano, kaip profesinės asmenybės, formavimo. Tačiau aš esu toks žmogus: pasibaigus vienam etapui, niekada nemėgstu trypčioti vietoje ir gręžiotis į praeitį, svarstyti, kaip buvo. Man kiekvienas profesinis etapas, kad ir koks buvo nuostabus, tai tiesiog etapas, kuris turėjo pradžią ir pabaigą, o aš toliau einu į priekį.

Pasižiūrėjus į tavo socialinius tinklus atrodo, kad mėgsti labai aktyvų sportą. Skrajoji vandens motociklais, irkluoji, šokinėji parašiutais – ar tai priemonė atsipalaiduoti, o gal kaip tik veža „ekstrymas“ – ir tai priemonė išreikšti save?

Matyt, tai paveldėta. Prisimenu savo mamą, visą profesinį laikotarpį, kuomet dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, lakstančią (būtent ne einančią, o lekiančią greitais mažais žingsniukais) aukštakulniais mokyklos koridoriais. Ji net neturėjo kitokių batų. Aš irgi nelabai turiu kitokių batų nei aukštakulniai. Pamenu, kaip mūsų namuose iki ryto vykdavo mamos organizuoti vakarėliai su mokiniais sutinkant saulėtekius. Ir ji visada būdavo tų vakarėlių siela, mokiniai ją tikrai mylėjo. Ir dažnai aplanko, nors ji jau išėjusi į pensiją keletą metų.

Tai ir man, matyt, tas aktyvumas skrajoti vandens motociklais, šokinėti parašiutu, slidinėti, aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje kilęs iš šeimos. Tiesa, turiu ir sunkvežimio vairuotojo teises. Adrenalinas mane veža. Dabar tai matau savo dukroje – jos darbotvarkėje niekada nėra laisvos vietos, viskas užimta visuomeniniais projektais, savanoryste, hobiais.

Knygos tau…?  Ar ieškai praktinių dalykų, kuriuos bandai pritaikyti darbe?

Nesuprantu sakančių, jog kažkuri knyga pakeitė jų gyvenimą. Nesutinku su tuo. Savo gyvenimą keičiu tik aš pati, o ne kažkieno patirtys. Knygos man yra tiesiog vertingas laiko praleidimo būdas ir didelė vertybė. Šiuo metu, kai randu laisvą nuo mokslų sekundę, skaitau knygą „The future is faster than you think“ (Peter H. Diamandis ir Steven Kotler). Tai knyga apie tai, kaip technologijos keičia verslus, industrijas ir mūsų gyvenimus.

Šiuo metu neturiu labai daug laiko mėgautis grožine literatūra, visą mano laiką „suryja“ mokslinės knygos, straipsniai, tyrimai, įvairios studijos. Per pirmus doktorantūros metus reikia išlaikyti visus egzaminus, parašyti daug rašto darbų, o viskas paremta būtent moksline literatūra.

TOP5 knygos, kurias verta paskaityti atsipalaidavimui, o ne darbui.

  • Biblija – ši knyga ant mano stalelio prie lovos guli jau kokius 25 metus. Kartais užtenka perskaityti vieną sakinį ir gali jį analizuoti keletą dienų.
  • Astridos Lindgren knygų lobynas ir „Mažasis princas“ (Antoine de Saint-Exuperu).
  • Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu.
  • „Bėgantis paskui aitvarą“ (Khaled Hosseini).
  • „Trobelė“ (Wm. Paul Young).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *