fbpx

Gyvenimo būdas

Pirmos būtinybės prabanga, kuria visuomet didžiavosi vyrai

Antikos laikais, kai nebuvo visuomenės informavimo priemonių, o didžioji dauguma gyventojų buvo neraštingi. Vienintelis būdas vyrams parodyti savo sėkmę, turtus ar aukštą socialinę padėtį buvo prabangūs apdarai ir „vyriškumo atributai“ – ginklai bei arklys.

Viduramžių Europoje ir Azijoje – nuo Ispanijos vakaruose iki Japonijos rytuose, nuo Skandinavų šiaurėje iki Arabijos pusiasalio ir Indonezijos pietuose – visi laisvi kariūnai, kurie sudarė bajorijos, ir, žinoma, aristokratijos šerdį, nešiojo ginklus.  Kalavijai ir durklai (vėliau kalavijai ir pistoletai) buvo išpuošti auksu ir sidabru ir kitais brangakmeniais, šarvai buvo daromi su sidabro ir aukso įpjovomis. O  grynaveisliai arkliai kainuodavo visą palikimą. Visi šie įrankiai iki šių dienų išlaikė savo vertę ir kolekcionierių rankose tampa neįkainuojami.

Grynaveisliai arkliai verti palikimo

Žirgas, vienas iš pirmųjų gyvūnų, kuriuos sutramdė žmogus, šimtmečius išliko beveik jo pagrindinė vertybė. Kiti gyvūnai – avių bandos (kurios buvo pagrindinės atsiskaitymo priemonės klajokliams dar nuo biblijinių laikų), kupranugariai, drambliai, jaučiai – tarnavo daugiausia praktiniams ir buities reikalams, o arklys buvo ne tik „transporto priemonė“, bet ir jo savininko statuso simbolis.

Grynaveislis arklys buvo vertas daugiau nei žiedas su rubinu ar kalavijas su aukso rankena. Žirgas – intuityvios atrankos kūrinys iš tų laikų, kai niekas nežinojo žodžio „atranka“ – gelbėdavo savo šeimininką  mūšiuose arba leisdavo jam didžiuotis kariniuose paraduose bei arklių lenktynėse. Karys, neturėdamas arklio, negalėjo pademonstruoti savo kovos savybių ir raitelio miklumo, kuris buvo jo profesinio statuso pagrindas visose armijose turinčiose kavaleriją.

Kai kuriose kalbose žodis „raitelis“ buvo didiko sinonimas: pavyzdžiui, ispanų „caballero“ yra „raitelis“. O tie kariai, kurie negalėdavo apsirūpinti žirgu, likdavo pėstininkais ir dažniausiai gyveno  skurde bei užmarštyje.

Ypatingą vertę žirgai turėjo tarp klajoklių tautų. Arabų žirgai yra viena iš seniausių ir labiausiai vertinamų arklių veislių. Įdomu ir tai, kad arabai labai vertino (ir vis dar vertina) kupranugarius, galbūt todėl, kad šie gyvūnai taip pat dažnai naudojami lenktynėse, kur jojikai turi parodyti visus savo gebėjimus.

Indijoje aukštą savininko statusą rodė ne tik turimi arkliai, bet ir drambliai. Paprastas dresuotas dramblys galėjo būti darbo įrankis, tačiau geriausi veislės atstovai, ypač reti balti drambliai priklausė tik aristokratams. Iškilmingų kelionių metu drambliai buvo puošiami ir apakindavo aplinkinius savo brangenybių spindesiu – beveik tokiu pat didingu kaip pačių Indijos aristokratų lobiai.

Brangakmeniai ne tik papuošalas, bet ir apsauga

Senovėje papuošalus dėvėjo ne tik moterys, bet ir vyrai. Senovės kariai nešiojo auskarus, grivinas ir masyvius karolius aplink kaklą, taip pat apyrankes ant riešų, kurios be dekoratyvinės funkcijos atliko ir apsauginę – apsaugodavo karius nuo smūgių kalavijais. Turtingai dekoruoti šarvai, šalmas ir skydas ne tik demonstravo savininko turtus, bet ir leido pavaldiniams iš karto atpažinti karo vadą net karščiausioje kovoje.

Bizantijos imperatorius, o paskui ir Rusijos carai ceremonijose pasirodydavo su iškilmingais drabužiais, kurie sverdavo po kelias dešimtis kilogramų dėl jose įsiūtų auksinių papuošalų, perlų ir brangakmenių. Apie Indijos, Šri Lankos ir Birmos valdovų lobynus,  rubinų ir safyrų kasyklas, deimantus ir topazus, legendos sklando iki šių dienų.

Technologijos tapo vertingomis

XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje vyrai prie savo tradicinių papuošalų pridėjo dar vieną vertingą asmeninį daiktą – kišeninį laikrodį. Jų kaina susidėjo ne tik iš naudojamų tauriųjų metalų ar deimanto dekoro detalių. Laikrodžio širdis – sudėtingas rankų darbo mechanizmas, pavyzdžiui turbillonas, dažnai kainuodavo daug daugiau nei jo apipavidalinimas.

XX amžiaus pradžioje laikrodžiai iš vyrų kišenių persikėlė į riešus: šio pokyčio priežastimi buvo vyrų susižavėjimas naujomis transporto rūšimis. Iš arklių, kupranugarių ir dramblių stipriosios lyties atstovai buvo perkelti į lėktuvus ir automobilius, kurių valdymas neleido laisvai kišti rankos į liemenės kišenes ir laisvalaikiu išimti kišeninius laikrodžius.

XX amžiuje vyriški laikrodžiai tapo lakoniškesni. Deimantais apibarstyti chronografai yra populiarūs reperių, rytų šeichų ir turtingų Kinijos verslininkų tarpe, o paprasti verslo žmonės renkasi klasikinio dizaino laikrodžius be papildomos prabangos. Tačiau su vis dar unikaliai rankų darbo kurtais mechanizmais, kurie neretai kainuoja dešimtis tūkstančių eurų.

Nenuostabu, kad ir išradus automobilį jis akimirksniu tapo to paties statuso simboliu kaip ir grynaveislis eržilas, o galiausiai jį ir pakeitė. Tačiau, su laiku automobilis nustojo būti prabangos įrankiu ir virto įprasta transporto priemone, kuri prieinama visiems. Ir tik nedaugelis premium ar liukso klasės automobilių parodo jų savininkų išskirtinį statusą, kuriais šiandien taip mėgsta didžiuotis stiprioji lytis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *