fbpx

Finansai

Meno industrija – nepamirštami įspūdžiai ir emocijos, hobis ar darbas

Pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti.

Konfucijus

Skaičiuojama, kad per pastaruosius 40 metų meno kūrinių kaina vidutiniškai išaugo 1000%. Todėl nenuostabu, kad investavimas į meno kūrinius yra viena populiariausių investicinių krypčių Vakarų Europoje. Į meno kūrinius investuoja ne tik privatūs investuotojai, kaupiantys privačias kolekcijas, bet ir fondai, užsiimantys investavimu į meno kūrinius, kurių populiarumas pastaruoju metu auga.

Įdomu tai, kad meno industrija nėra ypatingai veikiama krizių, kaip kitos investicinės šakos. Todėl kai kurių meno kūrinių vertė su metais stabiliai auga. Ar tai reiškia, kad investavimas į meno kūrinius užtikrina gerą investicijų grąžą? Priklausomai nuo meno kūrinio ir jo vertės, vidutinė grąža gali siekti nuo 5 iki 10 procentų.

Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva ir ar galima teigti, kad ir Lietuvos verslininkai atranda šią investavimo sritį? Eva Bakienė, „Eva Bakienė Art Projects“ įkūrėja ir meno kūrinių vertintoja, sujungianti talentingus menininkus su investuotojais, teigia, kad ir Lietuvos, ir Baltijos šalių meno investavimo rinka per pastaruosius 10 metų pasikeitė į teigiamą pusę, atsiranda vis daugiau žmonių, suprantančių, kad menas yra ne tik gražus kūrinys namuose, bet ir potenciali investicija į ateitį. Tačiau kaip verslo industrijos šaka dar tik žengia pirmus žinginius.

O tai, kad meno investicija turi nemažai potencialo, rodo ir birželio mėnesį įvykęs LXII Vilniaus aukcionas, kuris nustebino ne tik dalyvių aktyvumu bei itin ilgomis ir atkakliomis varžytuvėmis, bet ir išleistomis sumomis. Didžiausio dėmesio sulaukė Petro Kalpoko (1880–1945) kūriniai „Rudeniškas peizažas“, kurio pradinė kaina nuo 25 tūkst. eurų šoktelėjo beveik 1,8 karto ir kuris buvo parduotas už 44,75 tūkst. eurų. Bei „Žiemos peizažas su upeliu“, kurio pradinė kaina tebuvo 3,8 tūkst. eurų, o varžytuvių metu ji kilo daugiau nei 10 kartų – iki 39 tūkst. eurų.

P. Kalpoko „Rudeniškas peizažas“ pakoregavo ir Vilniaus aukcione brangiausiai parduotų kūrinių istoriją. Jis tapo antru brangiausiai Lietuvoje parduotu meno kūriniu po A. Žmuidzinavičiaus „Dzūkų kaimelis“, kuris prieš septynerius metus aukcione buvo įsigytas už daugiau kaip 53,5 tūkst. eurų.

Zojos Kružkovos darbai

E. Bakienė teigia, kad tai neturėtų stebinti, nes susidomėjimas meno kūriniais Lietuvoje auga. Su Eva susitikome pasikalbėti Vilniuje, Stiklių g. esančioje laikinojoje galerijoje, kurioje miesto gyventojams bei svečiams, o taip pat ir potencialiems investuotojams buvo pristatyti 20-to amžiaus Ukrainos dailininkių Zojos Kružkovos ir Marijos Primačenko darbai parodoje pavadinimu „Švęsti gyvenimą“. Į klausimą, kodėl Ukraina ir kodėl būtent šie autoriai, E. Bakienė atsako, kad tai nebuvo atsitiktinis pasirinkimas.

„Ukraina yra ne tik didelė valstybė, kartu tai ir meno kūriniais labai turtinga šalis, galinti pasigirti tiek pasaulinio lygio vardais, tokiais kaip Marija Primačenko, kurie tarptautiniuose aukcionuose parduodami vidutiniškai už 10 tūkstančių eurų, tiek dar mažai dar kam žinomais neatrastais talentais, kaip Zoja Kružkova, kuri savo darbuose naudoja dabar retai kur pasitaikančią pieštinę (pieštą spalvotais pieštukais) piešinių techniką“, – sako Eva.

Jau ne vienerius metus Vilniuje rengdama atvežtines Ukrainos menininkų parodas, Eva teigia norinti ne tik pristatyti šios šalies unikalius menininkus, bet ir sudominti galimus Lietuvos meno investuotojus nauja potencialia investavimo kryptimi – Ukraina. 

Todėl savo pokalbį ir pradedame klausimu, kodėl Ukraina?

Taip sutapo, kad kelerius metus gyvenau šioje šalyje. O gyvenant naujoje erdvėje man svarbu ne tik ją pažinti, bet pažinti jos kultūrą, jos miestus. Tyrinėjant šalį atsirado ir nauji kontaktai, ir naujos pažintys, o kadangi jutau silpnybę menui, plėtėsi pažinčių ratas ir tarp menininkų, galerininkų, kurie mane ir pastūmėjo toliau gilinti savo žinias šioje srityje.

Marijos Primačenko (kairėje) ir Ivano Primačenko (dešinėje) darbai

Kuo skiriasi Ukraina nuo Lietuvos meno investicijų klausimu?

Ukraina pasižymi ilgalaikėmis meno investicijų tradicijomis. Iki 2014 m. šioje srityje aktyviai veikė ir vietos bankai, kurie investuodavo į menininkus ar kūrė nuosavus meno investicinius fondus.  Tai suformavo šios šalies požiūrį į meno investicijas, ir šiandien Ukrainoje yra nemažai turtingų verslininkų, kurie aktyviai investuoja ar remia jaunus menininkus. Šioje šalyje vyksta stambūs aukcionai, į kuriuos suvažiuoja žymūs užsienio meno investuotojai ir menotyrininkai.  

Palyginimui Lietuva neturi dar tokio susiformavusio istorinio pagrindo, ir vietos žmones dar reikia edukuoti, aiškinant, kad menas gali būti tinkama investicija. Tačiau postūmiai jau yra, ir tai įrodo neseni Vilniaus aukciono rezultatai.

Kalbant apie Lietuvos klientus – juos lengviau sudominti vietos ar užsienio menininkais?

Matyt nepasakysiu kažko labai naujo, nes tai yra globali tendencija, bet daugelis besidominančių meno kolekcionavimu dažniau investuoja į savo šalies menininkus. Lietuva šiame kontekste taip pat nėra išskirtinė. Mes turime lietuvius dailininkus, kurie jau yra užsirekomendavę ir Europoje, ir kurių darbai  yra įvertinti nemažomis sumomis. Ir čia kalbame ne apie klasikinius menininkus, kurie gyveno prieš penkiasdešimt ar daugiau metų. O apie šiuolaikinius, dabar kuriančius menininkus. Asmeniškai pati stebiu kelis Lietuvos dailininkus, kuriuos norėčiau supažindinti ne tik su Lietuvos, bet ir su Ukrainosinvestuotojais.

Zojos Kružkovos POKALBIS

O ar lengva atrasti naujus talentus?

Ukraina – didelė šalis, kurioje yra tikrai nemažai dar neatrastų talentų. Reikia nuolatos sekti šią rinką, domėtis naujomis parodomis, o jei norima rasti ką tik gimusius perlus – lankytis ir Dailės akademijos renginiuose.  Pavyzdžiui, Zoją Kružkovą pavyko atrasti visai atsitiktinai. Daugelį metų ši unikalaus stiliaus, kuris dabar retai sutinkamas ne tik Ukrainoje, bet ir visoje Europoje, autorė didžiąją dalį laiko savo darbus laikė tiesiog stalčiuje.  Ir šiandien tai yra jos pirmoji paroda, kuriai ji, galima sakyti, ruošėsi beveik 12 metų.

Tai kokia buvo jūsų paslaptis, kad pavyko ją įkalbinti demonstruoti savo darbūs?

Sakyčiau, man padeda tai, kad nesu vietinė. Lietuva nemažai daliai ukrainiečių šiandien asocijuojasi su Europa. Iš kitos pusės, kartu padeda tai, kad toje pačioje Ukrainoje turiu nemažai ryšių ir draugų, abu šie veiksniai ir padėjo pralaužti ledus bei užmegzti kontaktus.

Ant kiek išrankūs yra Jūsų klientai, renkantis meno kūrinius?

80 proc. klientų žino, ko ieško, ir būna labai konkretūs. Jie jau turi žinių apie tos šalies autorius ir ieško konkretaus menininko darbų ar kūrinių. Bet būna atvejų, kai tu jauti, ko nori klientas, nors klientas to autoriaus ir neminėjo, bet dėl stiliaus panašumo pasiūlai ir kito menininko darbus.

Dažniausiai man pasiseka atrasti tai, ko klientai prašo. Tačiau turėjome ir vieną užsakymą, kai klientas ieškojo piešto akto. Galima sakyti, teko išvaikščioti visą Kijevą, bet neradome akto piešinių, tai tik parodo, koks unikalus ir retas šis technikos menas.

O Jums asmeniškai menas yra…?

Menas – unikalus dalykas, leidžiantis stebėti, kaip žmonės suprojektuoja save, savo vidinį pasaulį į tai, ką mato mene. Nes kiekvienas žmogus mato savaip, todėl smagu iš šalies stebėti, ką jie atranda ir ką autorius turėjo omenyje. Man visada patikdavo stebėti žmonių reakcijas, kaip jie interpretuoja dailininkus. Ir galiu pasakyti, kad kiekvienoje šalyje lankytojai atranda kažką savo, kažką tradicinio. Pavyzdžiui, Zojos paveiksluose daugelis lietuvių mato lietuvišką kontekstą, o skandinavai man sako, kad tai jų personažai – troliai.

Ar tai vis dar hobis, o gal jau ir darbas?

Tai nuolatinių investicijų, pasitikėjimo ir kantrybės reikalaujantis darbas. Nes tai yra specifinė rinka, specifiniai klientai, šio darbo sėkmės pagrindas yra geri santykiai su investuotojais, meno mylėtojais ir menininkais, nuolatinių kontaktų plėtra. Galbūt čia padeda ir mano turima psichologės patirtis, nes leidžia lengvai užmegzti kontaktą ir su vienais, ir su kitais.

O atsakant į klausimą, ar tai vis dar hobis. Galiu sakyti, kad greitai bus metai, kai šis darbas man leidžia galvoti apie globalesnius ir drąsesnius ateities planus, apie meno kūrinių pristatymus ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Todėl galima sakyti, kad tai jau peržengia tiesiog hobio ribas ir palaipsniui tampa nuolatiniu darbu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *